- išdunėti
- išdunė́ti, -ė́ja (ìšduna BŽ581), -ė́jo intr. išsivadėti, nusistelbti: Išdunė́ję apyniai, nebeturi nė kokio kvapo Jnšk. Toks išdunėjęs šienas, kur tau gyvulys beės! Jnšk. Išdunė́jo alus, smagens girtuoklio J. | prk.: Visiškai išdunėję (išaušėliai) žmonės – pažada, ir nepadaro! Jnšk. \ dunėti; išdunėti; nudunėti
Dictionary of the Lithuanian Language.